Dienoraštis
Vienkartinės sauskelnės, daugkartiniai vystyklai ir natūralioji higiena
Dažniausiai žiniasklaidoje matome ir girdime apie vienkartines sauskelnes ir net neįsivaizduojame, kad kažkada žmonės augino vaikus be sauskelnių. Jos nėra sukurtos tam, kad kenktų žemei, jos sukurtos tam, kad palengvintų mūsų, tėvų, buitį. Aišku, žinia, kad vienas vaikas vidutiniškai išnaudoja apie 2 tonas sauskelnių nėra maloni, ypač žinant, kad daugumoje vienkartinių sauskelnių naudojamos medžiagos suyra per n metų. Pagrindinis dalykas naudojant vienkartines sauskelnes - dažnas jų keitimas (ne rečiau nei kas dvi valandas).Daugkartinės sauskelnės išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Jų yra visokiausių, nuo susegamų iki surišamų, nuo masiškai pagamintų iki individualiai pasisiūtų, kartais tiesiog triusikėliai su keičiama pala naudojami. Jų pranašumas yra tas - kad jie yra medžiaginiai (malonūs prie kūno), neteršiantys gamtos, tuo pačiu nesikaupia mūsų šiukšlių maišuose ( o kasdien jų tikrai reikia maždaug 10), tačiau jie kaupiasi nuolat mūsų skalbinių dėžėje ir skalbimo mašina be įprastinių drabužėlių skalbimų, veikia nuolat (arba nuolat plaunama kriauklėje), tad vandens ir elektros išnaudojama tikrai daugiau nei naudojant vienkartines sauskelnes.Dėl pigumo/brangumo labai sunku įvertinti, kas yra pigiau/brangiau, nes priklauso kiek ir kokių vienkartinių sauskelnių ar daugkartinių vystyklų įsigyjama, ar perkama, ar siuvamasi savo rankomis. Nei vienas, nei kitas dalykas mano manymu, nėra blogis, tai yra pagalba tėvams, tačiau svarbu, KAIP mes naudojame vienkartines sauskelnes ar daugkartinius vystyklus, jei vaikas bus laikomas ilgai jose/juose, tai nė vienu atveju jam nebus gerai.Natūralioji higiena (Amerikoje vadinamasis "diaper-free" metodas) - yra kai vaikas atlieka savo reikalus į kriauklę/klozetą/puoduką (mama/tėtis ar kitas žmogus yra tarsi pagalbininkas vaikui, kol jis nemoka pats žodžiu pasakyti, atsisėsti/nusiimti pats kelnių ir jų užsimauti, o pastarąjį dalyką vaikai išmoksta maždaug link 18 mėnesių).Tai galima taikyti su vaiku nuo pat gimimo, tik vaikui parodžius kažkokį ženklą (pvz., suniurzgėjimą)ar po maitinimo/miegelio palaikyti virš kriauklės ar vonios leidžiant nusilengvinti. Aš pati apie šį metodą išgirdau, kai Augustei ėjo 7 mėnuo, tad nuo tada ir pradėjome tai taikyti. Mums pasiteisino šimtu procentų. Aš taikiau tai, nes išbandytos daugkartinės sauskelnės mums nepasiteisino, nes buvau su dukra namuose ir galėjau sau leisti, esant reikalui nunešti vaiką ant puodo ar virš klozeto. Be to, pastebėjau, kad dukra pati laimingesnė tapo reikalus atlikdama ne į kelnes, aš tapau laimingesnė, nes stebėdama nekalbančios dukros ženklus, ją pažinau dar artimiau, bendravau su ja dar daugiau ir beveik visada būdavome tame pačiame kambaryje, kad pastebėčiau artėjant "reikalą". Pati perlaužiau savo mąstymą ir įpročius: važiuojant mašina, sustodavau reikalui esant, mieste užeidavau į kavinę pasinaudoti tualetu, pastebėjusi, kad vaikui yra poreikis. 11 mėnesių Augustė ėmė garsu prašytis ant puodo, paskutines vienkartines sauskelnes (kadangi daugkartinės nepasiteisino, tai naudojome vienkartines užtraukiamas kaip "triusikėliai" važiuodami kur nors (dėl ekstra atvejų), tačiau vistiek kaskart užeidavome į kokios kavinės tualetą ar naudodavome puoduką, o namuose naudojome tiesiog triusikėlius, palą, vilnones kelnytes). Žymiai sumažėjo sauskelnių pirkimas, kai tik pradėjome taikyti natūraliąją higieną, o paskutinį poką nupirkome 13 Augustės gyvenimo mėnesį ir jo jau taip ir nebespėjome viso išnaudoti...iki 16/17 mėnesio dar naudojome naktimis (mat Augustė miegojo atskirai nuo mūsų) ir kur nors važiuodami sauskelnę, kuri dažniausiai būdavo tuščia (ir tai tik dėl to, kad aš kažkodėl nesugalvojau, kad galima užtiesti ką nors neperšlampamo lovoje ir pasiruošti atsarginį paklodės komplektą, kad naktį iškart pakeisti). Pusantrų metų būdama pati nusimaudavo pėdkelnes ir atsisėsdavo, "bėdos" ištikdavo tik prasidėjus ligai, tačiau ir šis dalykas susitvarkė, kaip ir turėtų, iki trijų metų. Per paskutinę rimtą ligą, būdama 2m.11mėn., nė karto nepridarė į lovą. Tada jau supratau, kad nebereikia tiesti paklotėlio į lovą. Tai dariau ne dėlto, kad tai geresnis ar teisingesnis būdas. Tam pasiryžau, nes mačiau, kad verta tai išbandyti. Tai nėra lengvas kelias, bet daug sužinojau ne tik apie vaiką, bet ir save. Augau kartu su vaiku mokydamasi kantrybės, supratimo, lankstumo, mokymosi nepasiduoti..... tačiau tai savyje turi kiekvienas atrasti asmeniškai. Negaliu pasakyti, kaip būtų buvę, jeigu to nebūčiau dariusi...daugiau apie mano ir Augustės patirtį galima paskaityti kituose mano pasidalinimuose su nuoroda (natūrali higiena). O apie pačią natūralią higieną, vaikų siunčiamus signalus, krizes, mitus ir kitus su natūraliąja higiena susijusius dalykus galite paskaityti čia. Labai kviečiu pasidalinti asmenine jūsų patirtimi ir atradimais :)

