Koks mielas ir šiltas žodis r-e-n-o-v-a-c-i-j-a. Ir kaip smagu, kai Europos kurorte vidury baltos žiemos sutinki kokį įmitusį ir jau įdegusį valdininką, kuris dėl savo „procento“ rizikavęs apeiti  ar net „per klaidą“  pažeisti įstatymus, dabar jau gali atsipalaiduoti ir netikėtai sutikęs pažįstamą veidą ištaria: „Sveiki.“ Įvairių struktūrinių fondų dėka atsirado naujos galimybės ir landos prasimanyti papildomų pinigų. Ekstremalius pojūčius ir riziką pamėgę valdininkai, kurių atlyginimai siekia vos porą-trejetą tūkstančių litų, dabar kaip kokie solidūs verslininkai gali prisiliesti prie Viduržemio jūros baseino valstybių papročių ir smėlio. Jau girdžiu šnaresį lūpose – „tik nereikia pavydėt“. Pasitikslinu, antrankių ar jūros... Bet bangų mūša iš snaudžiančio sapno mus vėl grąžina į Mažeikius, į miestą be korupcijos. Prieš akis matau moterį, apsigaubusią strateginio vystymo ir investicijų skraiste, kuri švelniu balsu siūlo rajono Tarybai  iš  namų ir butų renovacijos išbraukti nepopuliariausią, tai yra priešgaisrinę, veiklą. Ir rajono Taryba kaip vaikučiai darželyje, paklausę fėjos Sandros, nutaria, kad priešgaisrinė veikla namams nebūtina. Ir atsidususi Taryba regi, kaip liepsnoja gyvenamosios patalpos, kaip ugnies pašvaistės liežuviai laižo namų stogus, langus...  O pabudę iš euforijos išvysta, kaip motina prašo finansinės paramos, nes kažkur sniege liko jos keturi vaikai. Fėja Sandra, apsigaubusi strateginio vystymo ir investicijų skraiste, dar nesuvokia, kad jos siūlymas išmesti priešgaisrinės veiklos finansavimą  iš renovuojamų namų į Savivaldybę gali atginti ne vieno namo gyventojus ir prašyti paramos, nes jų turtą sunaikino, o gal ir artimam žmogui atėmė gyvybę, gaisras. Tačiau klausimas pristatytas ir... priimtas.