Praeitin nuskubėjo paskutinis šiųmetės vasaros savaitgalis, vis labiau priartindamas rudenį. Ne tik  tam laikotarpiui būdingus orus, bet ir kalendorinį. Netruks pasirodyti ir pirmosios šalnos, pakąsiančios visa, kas dar liko gražaus iš vasaros. Šalnos pakąs ir miesto gėlynų prabangius žiedus. Joms nė motais, kad tam neva išleistos ne viena ir ne dvi, o net kelios dešimtys tūkstančių. Pakaks vienos nakties ir... pinigai vėjais paleisti. Pinigai, kurių taip trūksta net gyvybiškai svarbioms funkcijoms. Ir visa tai, kaip kolegos partiečiai sako  – dėl neūkiškumo,  nekompetencijos. Na, ir dar dėl negarsinamų priežasčių bei tikslų. Ir iš kur bus tos kompetencijos, jei laikinasis miesto šeimininkas darbovietes keičia kaip kojines. Viena gamykla po kitos, fabrikas, valstybės įmonė, šilta vietelė seniūnijoje. O kiek dar amatų neįvardijome? Net pats gabiausias žmogus nesugebėtų būti visų galų meistru. Puikiai išmanyti visas sritis. O mūsų nualinto miesto šefas tikrai neatrodo panašus į genijų. O ir tikslai ne tie. Geriau „suvalgyti“ kolegą ir atsisėsti į jo minkštą krėslą, nors vėliau pasirodo, kad ne toks ir minkštas. Na, bet kai padorumo ne prūdais, ir galvos dėl savo tokių „išdaigų“ neskauda. Panašiai, kaip kai kurie politikai: strykt iš partijos į partiją, ir vėl kurį laiką gerai. Čia taip pat. Tik vietoj partijų – darbovietės. Ir kodėl nepašokinėjus: skęsta viena lytis, peršoki ant kitos, nustumi ten esantįjį, ir vėl pirmyn. Jei save mylėsi, visada prasisuksi. Tyliai, ramiai ir net kartais įtikinamai. Deja, šįkart tyliai, ramiai, o tuo labiau įtikinamai praslysti nepavyko. Kaip toje pasakoje, „priėjo  liepto galą...“ Kad ir norėta pasirodyti drąsiu ir net vyriausiajai rajono valdžiai daugybės akivaizdoje nepabijota į akis rėžti, nepasisekė. Teko atversti nesugebėjimo ūkininkauti kortas, kad ir kaip norėta išsisukti. Ir prigalvoti melagingi argumentai nepadėjo. Negirdėti neregėti dalykai dedasi ant šio margo svieto. Net ir Mažeikiuose. Pavaldinys „šiaušiasi“ prieš vadovą. Įžvelgtas Savivaldybės administracijos nepajėgumas. Beprasmiai nevaldančiųjų bandymai jiems pagelbėti. Aršūs valdančiųjų tarpusavio nesutarimai. Režisūra neva keliant viešumon problemas, kai pats režisierius lieka už kadro. Ir dar daug daug ne pačių geriausių ir gražiausių dalykų dedasi. Kad ir vandens skaitiklių patikros mokesčio įvedimas gyventojams. Kaip anksčiau, taip ir dabar vis neaišku, kokia iš to ir kam nauda. Viena aišku, jog tai vėlgi naudinga ne paprastam eiliniam žmogeliui. Naudinga įmonėms. Tarpusavyje konkuruojančioms. Ir politikams. Kai kuriems. Tiesa, gyventojai gali nepasirinkti naujosios tvarkos ir vandens tiekėjo, likti po senu, bet kam tada priiminėti tokius sprendimus? Vertinant moraliai, tik vos kelių Tarybos narių balsų persvara priimtas toks neaiškus sprendimas. Gerbiantys save ir rinkėjus mūsų išrinktieji politikai tam „nepasirašė“. Gerai, kad pradeda mąstyti nors prieš naujus  rinkimus. Gali šiemet neprasidėti ir žadėti Laisvės gatvės rekonstrukcijos darbai. Skundai, teismai vėl trukdys operatyviai įsisavinti Europos pinigėlius. Vieni kitiems gerkle kandžiojame, užuot konkuravę garbingai. Šiandien paskutinė vasaros diena. Gana gražios vasaros. Neužbaikime jos liūdnomis gaidomis. Pasidžiaukime Šaulių sąjungos nuveiktais, tik rajono valdžios užmirštais įvertinti, darbais atstatant partizanų bunkerį. Gražia vasaros palydų švente. Pagaliau – Lietuvos krepšinio rinktinės pergalėmis. Vilkimės, jog jos šiame čempionate dar ne paskutinės.