Telšių rajono puošmena — žaliagalviai piliakalniai (Pabaiga. Pradžia Nr.98) Buožėnų piliakalnis Šis piliakalnis yra kalvotoje Gadūnavo seniūnijoje, apie 300 m į šiaurės vakarus nuo Buožėnų gyvenvietės, Gervalės upelio kairiajame krante, Telšių miškų urėdijos teritorijoje. Netoliese jo stūkso kitos kalvos, kai kurios net ir aukštesnės už jį. Kalnas virš upelio vandens lygio iškilęs 17-18 metrų. Piliakalnio viršūnėje esanti aikštelė — netaisyklingo apskritimo formos, nelygi, į šiaurės rytų pusę leidžiasi gana stačiu nuolydžiu. Iš vakarų ir rytų piliakalnį supa pylimas, kuris vietomis siekia beveik 2 metrus aukščio. Po piliakalnio tyrinėjimų užrašyta pasakojimų, jog piliakalnio pietinis šlaitas seniau buvo išgrįstas dideliais akmenimis. Prieš pirmąjį pasaulinį karą piliakalnio savininkas Sakalauskis juos nurinko ir panaudojo savo rūmų pamatų statybai. Akmenis iš piliakalnio šlaito savo reikmėms yra rinkę ir kiti šių apylinkių gyventojai. Biržuvėnų piliakalnis Luokės seniūnijos Biržuvėnų kaime stūksančio piliakalnio istorija datuojama IX-XII a. Biržuvėnų piliakalnis dar vadinamas Koplyčkalniu, Bambizkalniu, neabejotina, kad jis davė pradžią ir to paties pavadinimo gyvenvietei. Iš šiaurės vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų piliakalnio aikštelę juosia išskleistas pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į platų griovį. Aikštelės pakraštyje yra buvusios mūrinės bažnyčios liekanos. Beveik du trečdaliai piliakalnio jau nuplauta, upei keičiant savo vagą. Anot piliakalnio istorijos tyrinėtojo Stasio Kasparavičiaus, galima spėti, kad šis piliakalnis buvęs piliakalnis-prieplauka. Vandens kelias Virvytės upe galėjęs lemti ne tik Biržuvėnų, bet ir Šatrijos, Luokės, Baltakiškės, Patumšalių ūkinę veiklą, kelių tinklų šiose vietovėse susidarymą. Esama ir tradicinių tvirtinimų, esą šis piliakalnis buvęs slėptuvės tipo įtvirtinimas, kuriame vietos gyventojai, iškilus pavojui, slėpdavo mantą bei turtą, gynėsi nuo priešų. Getautės piliakalnis Manoma, kad piliakalnyje 1253 m. stovėjo kuršių pilis Viešvė, o kairiajame upelio krante ant aukštos kalvos įrengtas Getautės piliakalnis yra Senųjų Viešvėnų pradžia. Apylinkės gyventojai pasakoja padavimus, kad šį kalną supylę milžinai, saujomis sunešę žemes. Kitas padavimas pasakoja, kad šiame kalne švedai buvo įsirengę požemius, kuriuose laikė brangenybes, ginklus, maistą sau ir arkliams. Senais laikais į kalno rūsius vedęs atviras urvas, į kurį sulįsdavusios piemenų ganomos kiaulės . Iš ten jos išlįsdavusios prisiėdusios avižų, kurias švedai buvo supylę savo arkliams šerti... Piliakalnis užima apie 5,5 ha ploto, jį saugo valstybė. Atliekant tyrinėjimus, rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi, datuojamos I-XI a. 2002 m. kovo 28 d. žvalgomosios išvykos prie Getautės piliakalnio metu archeologė D.Karalienė ant viršutinės aikštelės rado žavarinę pasaginę segę, kurios galai primena stilizuotas žalčio galvutes. Ji datuojama XIV–XV a. pradžia. Į rytus nuo piliakalnio, netoli kelio Telšiai-Varniai yra pylimo apjuosta medžiais apaugusi kalva, vadinama Gojumi. Apie Gojaus kalvą prie Getautės archeologas V.Valatka rašo, kad „šventosios girios arba gojai taip pat būdingi piliakalnių kultūrai“. Todėl galima spėti, kad Gojus galėjęs būti apeigine vieta, o pašlaite tekanti Viešvė laikyta šventa. Paplienijos piliakalnis (Plinija) Ypatingo grožio piliakalnis Žarėnų seniūnijoje yra apie 250 m į šiaurę nuo Žarėnų-Plungės kelio, Minijos upės dešiniajame krante. Piliakalnis pailgos formos, šlaitai labai statūs. Žmonių čia gyventa jau V–IV a. prieš Kristų. Yra pagrindo manyti, kad Plinija buvo piliakalnis-prieplauka. Šį piliakalnį 1959-1962 m. tyrinėjo archeologas Vitas Valatka bei jo pagalbininkai. Buvo kasinėjama piliakalnio papėdėje buvusi didelė gyvenvietė. Tyrinėjimų medžiaga itin gausi ir reikšminga. Surasta stovyklos židinio pėdsakų, lipdytos, brūkšniuotosios keramikos, molinių verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalo lydymo krosnelių liekanų ir kt. Aptikta ir gyventojų antžeminių būstų liekanų. Vembūtų piliakalnis Piliakalnis netoli Burbiškių, beveik už dviejų kilometrų nuo jo — Lūksto ežeras. Šlaitai statūs, kai kur siekiantys net 13 m aukščio, apaugę medžiais ir krūmais. Piliakalnio grožis labiausiai atsiskleidžia vakarinėje pylimo pusėje. Čia didelis skardis, apačioje — vingrus upelis. Pastaraisiais metais šiuo piliakalniu itin domimasi. Viena iš prielaidų, kad Vembūtų piliakalnyje stovėjusi XIII a. Hipatijaus metraštyje minima Vykinto pilis, o greta buvęs Vykinto miestas. Anot ilgamečio Žemaičių kultūros draugijos pirmininko Stasio Kasparavičiaus, „piliakalnis vietos gyventojų vadinamas Pilies dauba. Nors jis nedidelis, tačiau žvalgant teritoriją pastebėta pakankamai gerai išlikusių įtvirtinimų ar kitos paskirties objektų liekanų. Visoje teritorijoje aptinkamos gausios skaldytų akmenų eilės, kurios aiškiai pažymi buvusių užtvarų vietas. Yra išlikusios ir į pilies teritoriją vedančių vartų liekanos. Netoli pagrindinės pilies — nemažas vandens telkinys, iškastas žmonių rankomis. Taip pat yra žymių, kad pilies teritorijoje galėjo būti kapai, galbūt net astronominių stebėjimų vieta. Visą pilies ir buvusios gyvenvietės įtvirtinimų kompleksą iš visų pusių sustiprina upių, ežerų ir pelkių vandenys. Tokios gamtinės sąlygos pilį darė sunkiai prieinama. Šio įspūdingai įtvirtinto komplekso dydis rodo, kad Vembūtų pilis buvo viena stambiausių gynybinių objektų Žemaitijoje. Čia galėjo tilpti gausesnės karinės pajėgos, nei netoliese esančiose Medvėgalio, Burbiškių ar Plinijos pilyse. Įdomu, kad visas šias pilis su Vembūtais jungė keliai, o per brastas ir ežerus buvo įrengtos kūlgrindos ar medgrindos. Manoma, kad 1251 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Tverų mūšis taip pat galėjo vykti netoli žymiosios Vembūtų pilies.“ Vida Ciunienė