Atvėrusi duris pokaryje, seminarija kasdien tvirtėjo (Tęsinys. Pradžia Nr. 9,10,12,13) Elžbieta Morkūnaitė seminarijai vadovavo iki 1952 m. rugsėjo. Uždarius seminariją, mokytojavo miesto 2-oje vidurinėje mokykloje, vėliau su vaikais išsikėlė gyventi į Leningrado sritį, dirbo Narvos muziejaus ekspozicijos salės saugotoja. Paskutinius ketverius seminarijos gyvavimo metus jai vadovavo Janina Karaliūnaitė. Į Telšius ji atvyko 1950 m., su pagyrimu baigusi lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Seminarijoje Janina Karaliūnaitė dirbo penkerius metus. Iš pradžių — mokytoja ir kurso vadove, bibliotekos vedėja, vėliau — direktore. Be 28 savaitinių pamokų, vadovavo mokyklos ir rajono literatams, skaitovų būreliui, rengė literatūrinius montažus mokinių saviveiklai. Lituanistė neslepia, kad jai, kaip dzūkei, Žemaitijos sostinė iš pradžių daugeliu atvejų atrodė nauja žemė, ne visada iš karto suprasdavo, ką sako žemaičiai. Ją keistas jausmas apimdavo, kai pakviestas atsakinėti mokinys lėtai dėstydavo mintis, tarytum nemokėdamas. Ne kaip jausdavosi klasėje, jei joje sėdėdavo vyresni už ją seminaristai. Daugelį kolegų, puikių pedagogų, mielai sutikusius ir globojusius jaunesniuosius specialistus, prisimena geru žodžiu. Pirmiausia direktoriaus pavaduotoją matematiką Antaną Kalinauską, pedagoginės praktikos vadovą Igną Jurkonį, muzikos mokytojus Janiną Laucevičienę, Kalistą Šimkevičių, rusų kalbos mokytoją Haliną Masiulienę, darbų mokytoją Zenoną Norvaišą, biologę Oną Atlavinytę, geografę Genovaitę Birietaitę. Atsisveikinusi su seminarija, Janina Karaliūnaitė dirbo Švietimo ministerijos Specialiųjų mokyklų skyriuje. Seminarijos likvidavimo darbai teko bene trumpiausiai direktoriumi dirbusiam Jonui Žardeckiui. Ne vienerius metus seminarijos direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams dirbo labai išsilavinęs ir inteligentiškas Stasys Markonis. Jis gal ketverius metus seminaristams dėstė psichologiją, bendrąją pedagogiką. Stasys Markonis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją (1925 m.), Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą (1929 m.), o 1937 m. metė kunigystę ir dvejus metus studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teisės fakultete. Prieš atvykdamas į Telšius, mokytojavo Giedraičiuose, vadovavo Trakų mokytojų seminarijai. S.Markoniui pradėjus vadovauti miesto gimnazijai, seminarijos direktoriaus pavaduotoja-mokymo dalies vedėja paskiriama Julija Raudovaitė. Biologė, baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. 1948–1949 m. Telšiuose buvo pirmieji jos pedagoginio darbo metai. Naujų pareigų ėmėsi su entuziazmu ir kruopščiai jas vykdė: lankė kolegų pamokas, moksleivių susirinkimus. Neapleido ir pamokinės veiklos. Metų darbo ataskaitoje rašoma, kad ji „gerai pasiruošia kiekvienai pamokai, mokomąją medžiagą perteikia įdomiai, daug dėmesio skiria praktikumams. Daug energijos ir laiko skiria gamtos kabineto tvarkymui“. Direktoriaus pavaduotoja dirbo neilgai — tik metus. Gal apie penkiasdešimtuosius paskirta vienos miesto vidurinės direktoriaus pavaduotoja. Po Raudovaitės pavaduotojo kėdę užėmė labai taktiškas, inteligentiškas ir rūpestingas Antanas Kalinauskas, kuris nuo 1947 m. seminaristus pradėjo mokyti matematikos. Kalinauskas nuo 1944 m. mokytojavo Telšių Žemaitės gimnazijoje. Po dvejų seminarijoje darbo metų jis paskirtas direktoriaus pavaduotoju. Šiose pareigose dirbo iki pat Mokytojų seminarijos (pedagoginės mokyklos) uždarymo. Antanas Kalinauskas gimė 1905 metų rugsėjo 15 dieną JAV, Bajone (dabar Bostonas), mirė 1983 metų gruodžio 22 dieną Telšiuose. Jo tėvas dirbo JAV naftos gamybos įmonėje ir greitai po sūnaus gimimo susirgo sąnarių reumatu. Nebegalėdamas toliau dirbti, 1907 m. su šeima grįžo į savo ūkelį Dainių kaime (Raseinių r.). Antanas turėjo 14 metų už jį vyresnę seserį. Labai gerais pažymiais baigė Dainių pradinę mokyklą, ir tėvas jį išleido mokytis į Raseinių gimnaziją, kurią baigė 1927 m. Čia mokydamasis buvo aktyvus ateitininkų draugijos narys, ypač mėgo su kaimo vaikinais joti į naktigonę. 1927–1932 m. Antanas Kalinauskas Vytauto Didžiojo universitete studijavo matematiką. Apgynė diplominį darbą „Apskritimo dalijimas“. Dar studijuodamas įsidarbino Kauno jėzuitų gimnazijoje. Nuo 1935 m. mokytojavo ir Kauno 5-oje gimnazijoje. Kartu su dr. A. Juška rengė geometrijos vadovėlį aukštesniosioms klasėms, bet karo negandos, okupacija sutrukdė jį išleisti. Kartu iš vokiečių kalbos išvertė ir išleido knygą „Fizika be formulių“. Rodė didelį entuziazmą, kad prie Lietuvos gamtininkų draugijos būtų įsteigta Matematikos ir fizikos mokytojų draugija, kurį laiką buvo jos sekretorius. Aktyviai dalyvavo šios draugijos narių suvažiavimuose, kituose susibūrimuose. 1939 m. parašė pranešimą „Kelios pastabos apie mūsų geometrijos vadovėlius“. Draugijos suvažiavimas Antaną Kalinauską buvo įpareigojęs su kolegomis sutvarkyti ir sunormuoti geometrijos terminus. Pedagogas prenumeravo daug pedagoginių žurnalų, knygų lietuvių ir vokiečių kalbomis, sukaupė nemažą biblioteką, kuri per karą gerokai nukentėjo. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, ypač pedagoginėje. Antano Kalinausko rašinius spausdino „Švietimo darbas“, „Švietimo ministerijos žinios“, „Švietimo reikalai“, „Tarybinis mokytojas“, Telšių rajono laikraštis, kiti leidiniai. Jis rašė aktualiais matematikos mokymo klausimais, dalijosi sukaupta patirtimi, aptarė to meto matematikos vadovėlius, pasisakė už mokymo prieinamumą, dėstymą be „mandrybių“. Jo rašiniai skaičiuojami dešimtimis. Pedagogas labai mėgo sodą ir rožes, skiepydavo jas ir šio darbo mokė kolegas, kaimynus. Antanas Kalinauskas 1940 m. turėjo galimybę išvykti į JAV, bet ja nepasinaudojo ir sakė: „O kas liks Lietuvoje? Ar liks Lietuva, jei lietuviai išvažinės“. Artėjant antrajai tarybinei okupacijai, atsisveikino su Kaunu ir grįžo į žmonos tėviškę. Antano Kalinausko metodikos pagrindinis principas — ne visi gali būti matematikais, bet šio dalyko pagrindus privalo išmokti kiekvienas, ypač jei pasirinko pradinių klasių mokytojo specialybę. Buvęs auklėtinis Bronius Dobrovolskis prisimena, kad Ignas Jurkonis viesulu įsiveržė į seminarijos gyvenimą: jo buvo visur pilna. Kartais atrodė, kad šis mokytojas pusę seminarijos krūvio neša ant savo pečių: dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, pedagogiką, lietuvių kalbos metodiką, vaikų literatūrą, vadovavo pedagoginei praktikai. Anksti rytą, prieš pamokas, su seminaristais žaidė krepšinį. Ignas Jurkonis — puikus metodininkas, „reiklus sau ir kitiems, visas jėgas, laiką, didelę patirtį ir žinias skyręs būsimųjų pradinių klasių mokytojams parengti, skiepijęs meilę mokslui, labai nuoširdžiai savo patirtimi dalinęsis su bendradarbiais“. Julius Norkevičius(Bus daugiau) Nuotr. Grupė pirmakursių prie Seminarijos.